Oro revoliucija — Nike Air Max 1 ir vizualios technologijos keduose pradžia

1987-ieji buvo puikūs metai daugeliu aspektų — Aretha Franklin tapo pirmąja moterimi patekusia į Rock and Roll Hall of Fame, Michael Jackson išleido septintąjį savo albumą “Bad”, televizijoje pirmąkart pasirodė dabar jau visiems puikiai pažįstami Simpsonai, o tuo tarpu Vilniuje buvo sėkmingai persodinta širdis. Deja, šie pasiekimai kedų mėgėjams šiek tiek nublanksta prieš vieno žmogaus sukeltą kedų revoliuciją.

Nike Air Max 1 — tai kedų  modelis, apie kurį kalbant neįmoma nepaminėti jo kūrėjo. Iki šio šedevro, lėmusio tolesnę karjeros sėkmę, Tinker Hatfield gyvenimo kelias toli gražu nebuvo klotas rožių žiedlapiais. Po mokyklos treniravęsis viename geriausių Šiaurės Amerikos universitetų visas gyvenimo ambicijas Tinker siejo su sportu, tačiau vieną akimirką viskas apsivertė aukštyn kojomis — šuolio su ietimi varžybų metu atletas netinkamai nusileido ir susižalojo čiurną, taip ne tik likdamas be medalio, bet ir atsidurdamas ligoninės priimamajame. Po poros dienų jį pasiekė liūdnos žinios — paaiškėjo, kad dėl traumos Tinker nebegalės užsiimti sportu. Vietoje to jam buvo pasiūlytos architektūros studijos. Riba tarp šių dviejų disciplinų atrodo itin plati, tačiau Tinker Hatfield, nors iš pradžių ir nebuvo labai patenkintas tokiu karjeros planų pokyčiu, vėliau sakė, jog geriausia ką jis suvokė architektūros studijose buvo tai, kad jis moka piešti.

Nuo to viskas judėjo tik geryn. Netrukus Tinker Hatfield buvęs treneris ir vienas iš tuometinių Oregono universiteto dėstytojų, Bill Bowerman, norėdamas plėsti savo nesenai sukurtos kompanijos apimtį pasiūlė tuomet ką tik studijas baigusiam architektui darbą. Nike reikėjo žmogaus, kuris galėtų sukurti dizainą parduotuvėms bei vitrinoms.

Iš verslo pusės devintajame dešimtmetyje Nike buvo ant ribos: jiems būtinai reikėjo pasiūlyti ką nors naujo, kad išlaikytų rinkos dėmesį ir toliau neprarastų klientų susidomėjimo, mat sportas ir kedai buvo itin populiarūs. Net Amerikoje iki tol karaliavus krepšiniui, žmonės ėmė mėgti bėgimą ir aerobiką. Nepaisant to, jog kiekvienas tvirtą poziciją rinkoje užimantis gamintojas tuo metu siūlė daugiau ar mažiau panašius batelius, kai kurie tai darė labiau specializuotai — New Balance koncentravosi ties bėgimo avalyne, Reebok tapo aerobikos ir treniruočių batelių pionieriais, o tuo tarpu sporto rinkos milžinės adidas ir Nike bandė apglėbti visko po truputį. Pastarajai reikėjo naujo bėgimo batelių modelio, kuris būtų pranašesnis už konkurentų siūlomus batelius ne tik vizualiai, bet ir techniškai. Kompanija gerokai surizikavo patikėdama šią užduotį Tinker Hatfield.

Architekto kūrybos pradžia, nukelia mus į 1977-ųjų Paryžiaus dėmesio centrą — kątik baigtą statyti multifunkcinį pastatą Centre Georges Pompidou, kuriame iki šių dienų veikia plataus spektro viešoji biblioteka ir didžiausias Europoje modernaus meno muziejus. Daugelis daugiau įkvėpimo atrastų tarp muziejuje esančių kūrinių, tačiau Hatfield’ą labiausiai sužavėjo ir įkvėpė atviras pastato siluetas ir tai, kaip galima matyti kas yra ar vyksta pastato viduje nė neįžengiant į vidų. Tai įrodo, jog įkvėpimas neturi būti pavaldus plastiškoms klasikinio meno formoms. Sportinėje avalynėje, kaip ir architektūroje, svarbu tikslumas, atsižvelgimas į funkciją bei problemų sprendimų paieškos. Sugebėjimas tai pateikti patraukliai — tik maža projekto dalis, galinti tapti dideliu privalumu.

Pati Nike Air technologija nebuvo naujas dalykas — tokią idėją į Nike atnešė buvęs NASA inžinierius Frank Rudy. Jis sumanė vietoje įprastų EVA (ethylene-vinyl acetate) putų į batus įdėti dujų pripildytas pagalvėles. Pirmasis modelis su šia technologija buvo Air Tailwind, pristatytas per 1978-ųjų Honolulu maratoną. Tuo metu bėgikus nustebino modelio lengvumas ir patogumas, tačiau oro pagalvėlės buvo naudotos tik kaip komforto elementas, niekaip nesusietas su batelių dizainu. Tuo metu Nike stengėsi mažinti Air technologiją, taip sumažinant gamybos kaštus, tačiau nesumenkinant komforto. Būtent dėl to, pagalvės išdidinimas ir demonstravimas daugeliui buvo gana provokuojanti idėja — kompanija bijojo, jog dėl tokio technologijos atskleidimo siluetas atrodytų struktūriškai silpnas, o pati pagalvė būtų lengvai pažeidžiama. Daug kas manė, jog dizaineris persistengė, kai kurie netgi norėjo, kad jis prarastų darbą, tačiau jo idėją palaikė David Forland, dirbęs komforto inovacijų skyriuje.

Išdidintos oro pagalvės išryškinimas turėjo ne vien vizualų pranašumą — didesnis suspaustų dujų tūris leido technologijai veikti efektyviau bei sumažino pado gamybai panaudojamų putų kiekį. Tokiu būdu buvo sumažinti gamybos kaštai bei suteiktas maksimalus komfortas — bateliai buvo lengvesni, padas buvo minkštesnis, o to privalumai ypač jautėsi avint juos ilgesnį laiką ar užsiimant fiziškai kojas labiau varginančia veikla. Būtent dėl to galima teigti, jog šių kedų, o vėliau ir visos serijos, pavadinimas kalba pats už save. Pirmasis Nike modelis su vizualiai matoma technologija debiutavo 1987-ųjų kovo 26-ąją, lydimas ir pirmosios Nike istorijoje televizijos reklamos, kurioje skamba The Beatles daina “Revolution”. Tas pats David Forland leidimo dieną kalbėjo telefonu oro uoste ir pastebėjęs praeivį su tuo metu naujutėliais Air Max 1 staiga nukreipė pokalbio temą — “Kažkas juos nusipirko! Matau oro pagalvę, judančia aukštyn ir žemyn!”

Gaminti tokį kedų modelį buvo rizikinga, tačiau naujasis siluetas greitai atpirko visas abejones. Nike ėmė gaminti vis daugiau modelių su matomomis pagalvėmis — Air Max išaugo į ištisą kedų seriją, o Tinker Hatfield buvo pripažintas sportinės avalynės dizaino genijumi. Air Max 1 — tai siluetas revoliucionizavęs avalynę visiems laikams bei įrodęs, kad galimybė matyti technologiją taip pat yra didelis privalumas. Juk lengviau tikėti tuo, ką matome, tiesa? Į kedų dizainą matomas technologijas ėmė komponuoti ir kiti gamintojai — taip gimė Puma Trinomic, Reebok Hexalite, Saucony Grid ir daugybė kitų avalynės technologijų.

Po 1987-ųjų debiuto šio silueto neapleido sėkmė. Tiesa, kadangi modelis buvo išleistas sneakerhead‘ų kultūrai dar besivystant, pirminis vartotojas bei prioritetas buvo sportininkai. Nuo pirmojo išleidimo datos praėjo net penkiolika metų, kol pasaulį išvydo pirmasis collab‘as, paremtas Air Max 1 siluetu — jį sukūrė japonai atmos 2002-aisiais. Pirmoji kolaboracija buvo praminta “Safari” vardu, nes apjungė Air Max 1 formą su taip pat 1987-aisiais išleistų Air Safari dizaino elementais. Toks siluetų junginys pasižymėjo ir iki tol nematytomis detalėmis: ant kulno esantį “Nike Air” logotipą pakeitė swoosh ženklas, taip pat gavęs vietą batelių priekio išorinėje pusėje. Pastarasis elementas vėliau buvo naudojamas vis dažniau — tokią detalę savo kiek vėliau leistiems collab‘ams pamėgo Patta x Parra. Jie, beje, taip pat ne iš kelmo spirti, mat gali didžiuotis turėdami savo vardu paženklintą iki šiol brangiausią Air Max 1 projektą — 2010-aisiais Patta penkerių metų jubiliejų vainikavo “Cherrywood pavadinta pora, kurios kaina dabar gali siekti net iki 10 000 eurų.

Pati Nike kompanija, žinoma, nėra linkusi pamiršti savo sėkmės ir stengiasi gerinti net ir šį, trisdešimties metų sulaukusį modelį. Flyknit viršus, Lunarlon putų padas, Ultra Moire leidimai — visa tai tam, kad kedus revoliucionizavusi pora būtų dar lengvesnė bei patogesnė. Tai, deja, nepritraukia didelio kolekcininkų bei silueto fanų dėmesio, tačiau pati kompanija Air Max 1 trisdešimtmečiui paminėti išleido ypatingą porą — Air Max 1 Master — kurios viršus pasiūtas iš daugybės skirtingų spalvų, raštų bei medžiagų, atspindinčių svarbiausius modelio istorijos etapus, nuo originalių spalvų derinių iki tų pačių atmos ar Patta x Parra projektų.

Šalia viso to reikia turėti omenyje ir tai, jog iki 1987-ųjų kedai dažniausiai nebuvo laikomi stiliaus išraiškos simboliu. Kartu su Air Max 1 sportinė avalynė kaip niekad sparčiai skynėsi kelią į gatves, ne tik dėl savo unikalaus dizaino, bet ir dėl įspūdingo komforto bei ilgaamžiškumo. Laikui bėgant juos pamėgo ne tik sportininkai, bet ir gatvės šokėjai, meninkai, ofisų darbuotojai, išskirtinio stiliaus ieškotojai ir visi, norintys į savo kasdienybę įtraukti šį tą paprasto, tačiau įspūdingo.


Autorius: Leonardas Sindaravičius (Sneaker Spot)

Rekomenduojami straipsniai