Pagrindinius punktus, kaip atskirti originalius kedus nuo padirbinių jau aptarėme, tačiau originalumas tik pusė darbo. Šįkart kviečiame iš fake’ų ieškojimo persikelti į kedų pasirinkimą, nepriklausomą nuo spalvų ar modelio. Šią savaitę pristatome tradicinių kedų medžiagų gidą, kuriame aptarsime tris, iki šiol pagrindinėmis avalynės gamyboje išliekančias, medžiagas.

Tekstilė

Pirmaisiais sportbačiais laikomi Keds buvo pradėti gaminti gumos kompanijoje U.S. Rubber 1916-aisiais. Batai turėjo ženklią inovaciją —  tai buvo pirmoji pasaulyje avalynė su kaučiukiniu padu. Tai suteikė geresnį sukibimą įvairiomis sąlygomis, lyginant su tiems laikams įprastais batais odiniu padu. Taip pat Keds buvo vieni pirmųjų batelių, pasiūtų iš tekstilės. Ji ne tik leido kojoms kvėpuoti, bet ir leido sutaupyti šiek tiek svorio. Kaip tipinę kedų medžiagą tekstilę įamžino Converse, 1917-aisiais pristatę pirmuosius Chuck Taylor All-Star.

Tekstilė buvo idealus audinys sportinei avalynei prieš 100 metų, tačiau dabar ji negali konkuruoti su moderniais sprendimais. Istorija pakrypsta kiek kita linksme, jei kalbame apie laisvalaikio kedus. Šalia puikaus pralaidumo orui, vienas didžiausių tekstilės privalumų yra kaina — net pirmieji Vans, pagaminti iš tekstilės ir gumos, 1966-aisiais nekainavo nė 5 dolerių ($40 šių dienų pinigais) už geriausią modelį. Deja, praktiškumas maždaug čia ir užsibaigia, nes dažniausiai tekstilė būna pralaidi vandeniui ir lengvai susidėvi bei išblunka.

Oda

Visais laikais buvusi pagrindine avalynės gamybos medžiaga, oda sportinėje avalynėje buvo naudota dar tada, kai sportuojama buvo dėl konkurencijos, o ne dėl malonumo. Savo karjerą nuo lengvosios atletikos batų pradėjo net adidas, po pirmojo pasaulinio karo eksperimentavę su vadinamųjų startukų spygliais. Oda daugelio laikoma geriausia batų gamybos medžiaga labiausiai dėl neįtikėtino patvarumo, atsparumo aplinkos veiksniams, elastingumo bei itin lengvos priežiūros.

Identiškas savybes turi ir pigesnė alternatyva — versta oda. Ji gaminama atskiriant storos natūralios odos sluoksnius ir pasižymi paviršiuje esančiais plaukeliais, sukuriančiais matinę ar velvetą primenančią išvaizdą. Deja, versta oda yra žymiai mažiau atspari aplinkos veiksniams. Netinkamai prižiūrima ji greitai išblunka, praranda tekstūrą, plaukeliai sulimpa, o paviršius apsitrina. Tačiau šalia to verta paminėti ir tai, jog verstos odos batai dažnai būna minkštesni, o patvarumu nedaug nusileidžia lygiai odai. Būtent dėl to iš jos populiaru gaminti kedus riedlentininkams.

Nailonas

1938-aisiais sukurtas polimerinis nailono audinys išsikovojo kelią į kedų pasaulį maždaug 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, maždaug tuo pat metu, kai Nike pristatė Cortez modelį. Bėgimo avalynei nailonas tiko dėl tvirtumo — kitaip nei kitos iki tol naudotos medžiagos, jis beveik nesitampė, kas reiškė tvirtesnį fit’ą. Šalia to, nailonas nepraleido drėgmės, pasižymėjo atsparumu trinčiai ir svėrė mažiau nei bet koks kitas tuo metu naudotas audinys.

Dabar nailonas retai matomas sportui skirtoje avalynėje, tačiau dalis laisvalaikio, archyvų ar žygiams skirtų kedų vis dar būna pasiūti iš šio audinio. Dažniausiai jis naudojamas ten, kur reikalingas žemas svoris ir maksimalus patvarumas arba kai norima blizgaus sintetinio paviršiaus. Geriausias nailoninių kedų pavyzdys — Reebok Classic Nylon, kurių viršuje derinamas nailonas ir versta oda.