Medienos detalės, gyvybinga flora bei iš stambios “Marshall” kolonėlės sklindanti muzika. Na, o kur dar eiliniuose knygynuose nesutinkami skaitiniai.. Vibe’as lyg iš retro filmo šįkart visiškai realus ir jo autoriumi yra Gvidas Žiūraitis. Atsakingo vartotojiškumo puoselėtojas ir sneaker’ių mėgėjas, apie kurį sužinoti daugiau galima šio jaukaus interviu pagalba.
Visų pirma, būtų įdomų jei prisistatytum.
Taip oficialiai: Rugged’n’Raw krautuvės savininkas ir puoselėtojas, turbūt taip. Esu taip pat tėvas, vyras ir taip toliau (juokiasi). Mano veikla susijusi su parduotuve, kol kas, su jos tobulinimu ir priežiūra. Galbūt Rugged’n’Raw išvystimu į kažką kitą, bet kol kas palikime tai ateičiai.
Ar galima sakyti, jog krautuvė yra savitas tavo asmenybės atspindys?
Kadangi tai yra ne vien hobis, būtina atrasti balansą. Visų pirma, man reikia, kad daiktas man pačiam patiktų, jeigu aš noriu jį parduoti. Noriu, kad jį nusipirkęs žmogus jaustų džiaugsmą ir man tai teiktų malonumą.
Žinome, jog renkiesi atsakingą vartojimą. Ar atsakingas vartotojiškumas ir buvo pirmine krautuvės idėja?
Dirbdamas greitos mados parduotuvėje (kur ir pradėjau savo karjerą, dar kaip konsultantas) pasigedau daikto tvarumo. To, kad sendamas daiktas išliktų in one piece ir jo nereikėtų išmesti ir kartu išliktų sentimentai ir prisiminimai. Galima sakyti, kad viskas prasidėjo nuo kokybiškumo paieškos.
Visgi tai yra verslas — ar tavo parinktas asortimentas turi tęstinumą? Nes ne paslaptis, kad kedai gali greitai susidėvėti.
Kedai gan greit susidevi, išties. Aišku vėlgi, tam tikros medžiagos, kad ir zomša, gan gerai ir gražiai sensta. Grįžtant prie klausimo: kokybiškas daiktas neturi atrodyti visada naujas, nes naujas jis atrodo pakabintas tik parduotuvės lentynoje. Noriu, jog žmogus suprastų, kad tas daiktas neturi atrodyti naujas tam, kad jį būtų smagu užsidėti. Jis gali turėti savo istoriją, gali sendamas išlikti patrauklus. Nereikia bijoti taisyti, modifikuoti ar perdaryti savo daiktus, rūbus ar batus.
Kokiu būdu renkiesi savo asmeninę aprangą?
Turbūt pajautimu. Man kažkas patinka ir aš pradedu tuo domėtis. Tuomet svarstau ar man to daikto reikia, kokiame kontekste ir iš kur jis yra. Kadangi tai yra daiktas, tu suvirškini tai vizualiai, pasidomi kilme ir pasvėręs dalykus priimi galutinį sprendimą.
Vien iš tavo įrašų tavo soc. medijoje, galima spręsti, kad sneaker’iai yra tau artimas dalykas.
Taip, kedai į mano gyvenimą atėjo iš krepšinio. Netgi atėjus bėgimo kedų madai, pradžioje man tai buvo nesuprantama. Čia irgi kedai? Kas čia per dalykas? Kedai man yra krepšinio kedai. Iš tų laikų kai su viena pora eidavai į mokyklą, pasportuodavai kūno kultūros pamokoj ir dar eidavai namo su draugais žaist kašio. Turėjau močiutę, kuri iš JAV atveždavo “Slam” žurnalą, o jame buvo atskira rubrika apie krepšinio kedus. Netgi dabar, matydamas daug naujų release’ų pastebiu iš kitų modelių paimtas detales. Stiprią meilę kedams pamečiau, kuomet jie smarkiai išpopuliarėjo ir pasidarė mainstream’u. Kažkada irgi galėjau sakyti, jog turėjau savitą kolekciją — gal virš 10 porų, kas tuo metu atrodė beprotiškai daug. Visgi tai prarado žavėsį per mass media, per tą kedai visur bangą. Dabar norisi pasislėpti ir išbandyti kažką kitą.
Ar atsimeni savo pirmąją kedų porą?
Pirma kedų pora buvo… žaidžiau aš krepšinį, berods Marčiulionio mokykloj ir ieškojom man batų. Po kurio laiko radom Reebok Shaq Attack, tuo metu tai buvo wow (juokiasi). Gal net dabar kažkur juos turiu.
Rinkdamasis kedus sau — dairaisi kiekio ar kokybės?
Kokybės. Visų kedų pasaulyje nesunešiosi. Buvo kartą nusipirkti išsvajoti, netgi didesnio dydžio kašio batai. Na, bet po ilgo laiko gulėjimo klijai išdžiuvo ir man išbėgus į aikštelę padas tiesiog nukrito.
Ar dėl to dabar atidavinėji kedus Facebook’o draugams?
Aš manau, kad kartais daktai tiesiog atitarnauja tau, bet jei būklė dar nešiotina — kodėl neperleidus jų kažkam kitam? Yra žmonių su skirtingais pomėgiais ir poreikiais. Tad tam, kad nelaikyt jų tuščiai spintoje, esu linkęs jais geriau pasidalinti. Tiesiog už dyką.
Ar turi kokią nors svajonių kolaboraciją ar ilgą laiką neperleistą leidimą?
Jo, turbūt. Visad buvo svajonė turėti pirmąjį Reebok Answer modelį. Taip pat Foamposite’ai, kurie dabar sėkmingai perleidžiami, tik vis neužtaikau momento jų įsigyt. Tie keli labai pamėgti ir neturėti modeliai — kažkada dar juos nugvelbsiu.
Tavo manymu — kokia situacija su kedų kultūra Lietuvoje?
Vis didesniam kiekiui žmonių tai tampa įdomu. Yra žmonės, kurie tai darė dar anksčiau, laikais kai apie tai išvis nebuvo kalbama. Netgi jūsų kuriami teminiai vakarėliai: per paskutinius dešimt metų kedai iš siauro rato inside’o išaugo į ištisas kolekcijas bei stambų visuomenės interesą.
Anksčiau pusiau juokais sakydavome, kad naujienų ir tendencijų prasme nuo mūsų iki JAV buvo 20 metų, o vėliau 10 metų. Kiek atsiliekame dabar ir ar išvis atsiliekame?
Aš nemanau, kad mes kažkuria prasme atsiliekame. Naujienos dabar pasiekia mus akimirksniu. Na, bet ar reikia būti visko pasekėju? Galima juk formuoti savo. Jeigu tai populiaru kažkur, tai nebūtinai turi būt populiaru čia. Galbūt čia to ir nereikia.
Nuotraukos: Tomas Šaltis
